INKŪNAI

 

Inkūnų k., kaip ir viso šio krašto kaimų, vienkiemių ir dvarelių atsiradimo istorija dar yra nesurinkta ir galutinai neišaiškinta. Tiksliai nežinoma ir kaimo pavadinimo kilmė. Šiuo metu žinome tik tam tikras istorijos nuotrupas. Pagal Inkūnuose dirbusio parapijos klebono Antano Gružausko (1920-1992) keliamą pavadinimo atsiradimo versiją Inkūnų k. pavadinimas galėjo kilti iš lotyniško žodžio “incunabula”, kuris reiškia vystyklai, gimimo vieta, pradžia, pradžių pradžia, nauja vieta. Kalbininkų manymu, žodis “Inkūnai” yra kilęs iš asmenvardžio Jankus. Inkunėliu vadinamas ir per kaimą tekantis šaltinis. Rašytiniai istorijos šaltiniai rodo, kad dabartinio Inkūnų k. žemės 17 amž. priklausė LDK didikams Radviloms, jų Svėdasų dvarui. Pagal išlikusius dokumentus 1657 m. čia buvo 40 ha dirbamos žemės. Vėliau žemė atiteko italų kilmės grafams Marikoniams, kurie buvo įsikūrę Svėdasuose. Pastariesiems vis labiau nusigyvenant (mėgo lošti kortomis ir puotauti), jų dvarų žemės buvo išparduodamos, taip pat ir Inkūnuose bei šiame krašte. XIX amž. pradžioje kaimas priklausė Svėdasų parapijos Morkūniškių ir Drobčiūmų dvarų savininkams. Istorijos šaltiniai rodo, kad Inkūnuose 1835 m. gyveno 2 baudžiauninkų - Rapolo Šukio ir Gasparo Gražio šeimos, viso 19 žmonių. 1866 m. duomenimis Inkūnuose gyveno ir laisvojo (karališkojo) valstiečio Aleksandro Vengrio (Vingrio) šeima. Apie 1840-1845 m. dvaro valdomą žemę nupirko karališkieji valstiečiai Pranciškus ir Antanas Kisieliai, kurie iš viso tuo metu valdė apie 280 ha žemės. P. Kisielius savo žemėje įkūrė kapines, kurios tebeveikia iki šiol (jose ir palaidotas) ir taip atgaivino paprotį vietinius gyventojus laidoti Inkūnų kaimo kapinėse. P. Kisieliaus sūnus Antanas tapo kunigu (kitų šaltinių teigimu, net du jo sūnūs tapo kunigais). Pagal Inkūnuose dirbusio ir parapijos istoriją rašiusio kun. A. Gružausko versiją P. Kisieliaus sūnus kunigas Antanas ir galėjo sugalvoti šiam kaimui pavadinimą – Inkūnai, pagal lotynišką žodį. Bet tai tik viena iš versijų. Turint galvoje, kad Inkūnai ir aplinkiniai kaimai nuo seno priklausė iškiliausiems LDK didikams, o gal anksčiau net ir Lietuvos valdovui, šis kaimo ir vietovės pavadinimas greičiausiai yra žymiai senesnis.

 

Rašytiniai šaltiniai rodo, kad ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje Inkūnuose buvo 7 (su Inkūnėliais ir Saldagire 10) valstiečių, ūkininkų sodybos. Kiekviena ūkininko šeima turėjo po 20 ir daugiau ha žemės. Įdomus šio kaimo ir krašto savitumas yra tai, kad čia beveik kiekvienas žemės lopinėlis turėjo savo pavadinimą: serbentinė, paversmis, dirvonas, pievelė, molduobės, linkis, baronkinė, vaitlunkis, bobabala, margabala, balala, žvyrduobės, šilas ir kt. Tai rodo, kad kaimo žmonės labai mylėjo šį nederlingą kraštą, net ir mažiausiems žemės lopinėliams, kaip kokiems savo vaikams buvo suteikę savitus pavadinimus. Tai turėjo ir praktinę reikšmę, nes buvo labai patogu orientuotis aplinkoje ganant ar rišant gyvulius, šienaujant pievas, renkant uogas ir pan.

 

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, kaime kūrėsi ir verslai. Sumanaus ir nagingo Vaclovo Lukausko sodyboje, užtvenkus šaltinėlį ir sukūrus didelį dirbtinį tvenkinį, tarpukariu veikė vandens malūnas, linaminė, zeimeris. Privatus zeimeris veikė net sovietmečiu. Juo dirbo (pjovė medieną) Vaclovo Lukausko sūnus Antanas iki 1993 m. Tarpukariu Inkūnuose veikė du malūnai. Inkūnėliuose (dabartinis Inkūnų k. tarpukariu susidėjo iš trijų vietovių: Inkūnų, Inkūnėlių ir Saldagirės), Juozo Šapalo žemėje, ant Šventosios upės kranto nuolatos veikė medienos sandėlis, į kurį žiemos metu medieną ūkininkai ir girininkija veždavo iš visos plačios apylinkės (10-12 km atstumu), nes Inkūnų ir gretimuose jiems miškuose buvo daug brandžios medienos. Medieną iš apylinkės gyventojų ir girininkijos supirkdavo Anykščiuose gyvenę žydai, kurie ja prekiavo. Pardavimui medieną plukdydavo į Kauną. Nuo ankstyvo pavasario šiame sandėlyje plušėdavo aplinkinių kaimų vyrai, kurie iš medžių rišo sielius ir juos pavasarinio potvynio metu Šventąja plukdydavo į Kauną. Miško kirtimas, vežimas, sielių pynimas ir plukdymas, beržinių raiščių sieliams rišti ruošimas (vijimas) suteikdavo darbo ir davė pajamų daugeliui visos apylinkės vyrų. Kaimų vaikinams šis labai sunkus ir pavojingas sielių plukdymo darbas davė gerą uždarbį, kurio užtekdavo visiems metams, įgalindavo nusipirkti tokią svarbią ir brangią tuo metu transporto priemonę, kaip dviratis. Ūkininkams, dirbantiems nederlingą Inkūnų krašto žemę, šie medienos ruošos darbai buvo papildomų pajamų šaltinis, didelė paspirtis žemės ūkyje.

 

Kaime virė ir kultūrinis gyvenimas. Tarpukariu Petro Lukausko sodyboje veikė klojimo teatras, kaimo ir apylinkių jaunimas jame statė spektaklius. Prie šaltinėlio ir storulio, šimtamečio beržo (viesulas „Anatolijus“ jį visgi nulaužė) esančioje pievelėje vasarą savaitgaliais vykdavo apylinkės jaunimo gegužinės. Jaunimas čia susirinkdavo pašokti, padainuoti, pabendrauti. Toks jaunimo susibūrimas ir gegužinės vyko maždaug iki 1967 m.

 

Praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje inkūniečiai, remiami aplinkinių kaimų gyventojų nusprendė, kad ir jiems reikia turėti savo bažnyčią, nes jie buvo pamaldūs, o bažnyčios Andrioniškyje, Svėdasuose ir Debeikiuose nuo Inkūnų yra nutolusios per 15 km, todėl įveikti tokį atstumą arkliu nebuvo patogu. Bažnyčios statybos iniciatorė buvo šio kaimo gyventoja, labai pamaldi katalikė Anelė Stukaitė-Šukienė (kai kurių šaltinių teigimu ji buvo žydų kilmės ???). Inkūnų parapija pradėta kurti 1939 m., jau tuo metu, laikinoje koplyčioje, įrengtoje Stukų-Šukių sodyboje, buvo laikomos Šv. Mišios. Bažnyčia Inkūnuose buvo pastatyta II-jo pasaulinio karo metu (gal tai vienintelis atvejis visoje Europoje), per dvi vasaras, vadovaujant kun. Jonui Jogintui (1911-1988). 1942 m. spalio 18 d., baiminantis sovietinių okupantų sugrįžimo, dar nebaigtą statyti bažnyčią pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, suteikdamas jai Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos titulą ir ji buvo atiduota parapijiečiams, jų dvasiniams poreikiams tenkinti. Prie Inkūnų bažnyčios statybos daug prisidėjo eiguliu dirbęs kaimo ūkininkas Petras Lukauskas. Jis parinko ir vietą bažnyčiai. Inkūnų kaimo ūkininkai bažnyčiai padovanojo 12 ha žemės. Inkūnų parapiją tuo metu sudarė per 1000 parapijiečių, kurie gyveno išsisklaidę 17-oje kaimų ir keliuose vienkiemiuose. Bažnyčios projektą parengė andrioniškietis, garsus inžinierius Pranas Markūnas (1873-1964), kuris inicijavo bei rėmė ir Andrioniškio naujosios, akmeninės bažnyčios statybą. 1943 m. buvo pastatyta klebonija ir ūkiniai pastatai. Klebonijos projektą parengė anykštėnas inžinierius, P. Lukausko giminaitis Rasinskas. Pokariu parapijos kunigai dažnai keitėsi, nes krašte vyko įnirtinga kova tarp okupantų valdžios ir vietinių gyventojų, apylinkėje veikė gausūs partizanų būriai. Pasipriešinimo okupantui veikloje dalyvavo ir kunigai, todėl jie dažnai buvo kilnojami arba turėjo bėgti nuo NKVD, MGB persekiojimo. Per 15 metų (1940-1955) parapijoje pasikeitė 8 kunigai. Visą sovietmetį Inkūnų bažnyčia buvo parapijos žmonių ne tik maldos namai, bet ir dvasinės atgaivos vieta. Čia, į nuošalią vietą pakrikštyti savo vaikelį arba susituokti katalikai atvykdavo ir iš tolimų Lietuvos kraštų, iš didmiesčių. Tarp jų būdavo net kompartijos narių. Ypač aktyvus dvasinis gyvenimas Inkūnuose ir parapijoje vyko septintame dešimtmetyje, aštuntojo pradžioje (1966-1973), kada čia klebonu dirbo taurios sielos, Dievo ir žmonių tarnystei atsidavęs, labai darbštus kunigas Sigitas Uždavinys (šiuo metu gyvena Skiemonyse). Jis subūrė bažnyčios chorą, aktyviai dirbo su jaunimu, aktyviai katekizavo vaikus, turėjo daug jaunų patarnautojų Šv. mišioms. Už aktyvią ganytojišką veiklą, sufabrikavus bylą, kun. S. Uždavinys Anykščių teismo buvo nuteistas 1 metams kalėjimo, vėliau kalėjimas pakeistas priverstiniais darbais miške. Kunigas Sigitas be parapijos klebono pareigų dar privalėjo eiti rankiniu būdu kirsti mišką ir vykdyti valdžios nustatytą kasdienę medienos paruošimo normą. Įvykdęs teismo sprendimą kunigas Sigitas užsiėmė bažnyčios remonto ir grąžinimo darbais. Jo rūpesčiu, pastangomis ir asmeniniu darbu buvo išpuoštas bažnyčios vidus, nutapyti 2 nauji altorių paveikslai, sukurtos naujos stacijos (Kristaus kryžiaus kelias), pasiūti nauji liturginiai drabužiai ir kt.

 

Vyskupo patvirtinti ir bažnyčioje vyksta treji atlaidai: tai Šv. Anelės (gegužės 26 d., keliami į artimiausią sekmadienį), Šv. Vincento (liepos 21 d., keliami į artimiausią sekmadienį) ir tituliniai Šv. Mergelės Marijos motinystės (spalio 13 d., keliami į sekmadienį po 13 d.). Didžiausi ir daugiausiai maldininkų bei svečių sutraukia Šv. Vincento atlaidai.

 

2012 m. liepos 15 d. per Šv. Vincento atlaidus Inkūnų bažnyčia ir parapija iškilmingai paminėjo savo veiklos 70-tį.

Inkūnuose ir visame šiame krašte gyveno ne tik pamaldūs, bet ir laisvę mylintys žmonės, todėl čia pokario metais vyko aktyvus partizaninis judėjimas. Inkūnuose, Petro Lukausko sodyboje, bunkeryje veikė pogrindinė partizanų spaustuvė. Čia, jo sūnaus partizano Balio Lukausko (1921-2011 m., palaidotas Klaipėdoje) pastangomis buvo rengiami ir spausdinami du partizanų laikraščiai, kurie buvo platinami po plačią apylinkę. Kaimynui išdavus, Balys Lukauskas NKVD-istų buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, spaustuvė sunaikinta, naujai pastatyti namai nacionalizuoti, išmontuoti ir išvežti į Troškūnus (ten tebestovi iki šiol). Inkūnų kapinėse yra palaidoti 10 šio krašto partizanų. Kai kurių partizanų palaidojimo vietos dar nežinomos. Paskutinis krašto partizanas Bronius Puodžiūnas išduotas žuvo 1954 m. Jo palaikai slapta palaidoti Inkūnų kapinėse (paminklas dar nepastatytas).

 

Ties Inkūnų k. per Šventosios upę 2002 m. Anykščių savivaldybės lėšomis pastatytas pakabinamas pėsčiųjų tiltas, jungiantis Inkūnus su Mikierių k. ir kitais parapijos kaimais. Anksčiau šioje vietoje irgi buvo ant lynų įtaisytas pakabinamas tiltas, kurį pastatė vietiniai gyventojai (1973 m.). Dar anksčiau, nuo senų laikų vietiniai gyventojai per Šventąją vasaros metu keldavosi aukštaitiška eldija (ilga, iš storo medžio išskaptuota valtis su iš šonų pritvirtintais stabilizatoriais), kuri buvo pririšta ant lyno, pririšto prie medžių kamienų abipus upės, ir slinkdama juo per upę vienu metu perkeldavo net 5-6 žmones. Vasaros metu vietiniai gyventojai kitą Šventosios krantą pasiekdavo ir briste per brastą, esančią žemiau dabartinio tilto, kuri būdavo labai sekli, iki kelių. Žiemos metu susisiekimas tarp kaimų vykdavo upės ledu.

 

Inkūnų kabantis tiltas yra žymi turistų, ypač vandens, kitų poilsiautojų ar šiaip jaunimo susirinkimo, būrimosi vieta. Vasarą prie jo vandens turistai dažnai pradeda arba baigia savo žygius Šventąja.

 

2003 m. Inkūnuose įkurta Inkūniečių bendrija (inkunietis@yahoo.com tel. 8 687 76652), kuri vienija per 90 Inkūnų krašto gyventojų ir išeivių iš šio krašto, kurie yra pasklidę po visą Lietuvą, tačiau įvairiais būdais remia Bendriją, dalyvauja jos veikloje. 2010 m. šalia Inkūnų bažnyčios, Bendrijos pirmininko inkūniečio Valentino Šapalo iniciatyva ir pastangomis pradėtas kurti Inkūnų „Atminties“ parkas, skirtas išnykusiems Inkūnų parapijos kaimams, viensėdžiams bei jų žmonėms atminti. Skulptūras šiam parkui drožė žymūs Lietuvos skulptoriai. Inkūniečių bendrija yra numačiusi šiame parke pastatyti 17-18 medžio skulptūrų, kurių kiekviena yra (bus) skirta atskiram parapijos kaimui. Planuojama parke pastatyti ir paminklą Lietuvos laisvės gynėjams, šio krašto partizanams. Paminklo projektas yra parengtas (architektas vilnietis Giedrutis Laucius), tik trūksta lėšų jo gamybai ir pastatymui.

 

Šiuo metu Inkūnuose yra 7 sodybos, veikiančios kapinės. Naujai įkurtoje sodyboje veikia „Amatų kalnelis“ (www.motiejukas.lt tel. 8 698 71234), kur susitarus su sodybos šeimininkais galima susipažinti su lietuviškos keramikos gamyba, pasigaminti ir išsidegti keramikos dirbinį.

 

Netoli bažnyčios alma šaltinėlis, kurio vanduo yra labai švarus, geros kokybės. Kai kas teigia, kad jis turi ypatingų, gydomųjų savybių.

 

Inkūnų miškai yra gausūs įvairių grybų ir uogų. Tai gera vieta aktyviam poilsiui, nes yra švarūs, neužteršti, taip pat ir gamtos gėrybių rinkimui.

 

Linkime Jums gero poilsio, dvasios atgaivos ir naujų įspūdžių Inkūnų žemėje.

 

2013 m.

 

Pagal įvairius istorinius šaltinius parengė

Inkūniečių bendrijos pirmininkas

Valentinas Šapalas (svalentinas@yahoo.com tel. 8 687 76652).



spausdinti